Šiuolaikinėje visuomenėje vyksta nuolatiniai intensyvūs socialinio‚ ekonominio ir organizacinio gyvenimo pokyčiai. Mokymasis‚ tobulėjimas yra būdingas visoms veikloms‚ kuriomis užsiima žmogus. Jis pagal svarbumą žmogaus gyvenime yra beveik toks pats svarbus kaip draugystė ar darbas. Tai nuolatinis procesas‚ t.y.‚ žmonės visada ir visur mokosi‚ tiek savaiminiu būdu‚ tiek formaliai: darbo vietoje‚ šeimoje‚ per laisvalaikio užsiėmimus‚ per bendruomeninę veiklą‚ politiniuose veiksmuose.Šių dienų karjeros samprata neatsiejama nuo mokymosi visą gyvenimą. Kitaip sakant‚ profesinė veikla yra neįsivaizduojama be nuolatinio tobulėjimo joje.
Greitai besikeičiančiame pasaulyje mokyklose‚ kaip ir kitose visuomenės gyvenimo srityse iškyla naujų‚ spręstinų problemų‚ joms išspręsi pedagogams dažnai nepakanka įgytų kompetencijų‚ todėl būtina nuolat mokytis ir keistis. Įsigali naujoji edukacinė paradigma‚ akcentuojanti mokymąsi kaip visą gyvenimą trunkantį procesą‚ kuris suprantamas kaip veikla‚ kurioje žmogus plėtoja ir vysto savo kompetencijas. Šiame kontekste kinta ir švietimo sistemos‚ mokyklos ir pedagogų veiklos situacija.
Nuolatinės permainos moksle ir technikoje‚ socialinės transformacijos kelia naujus reikalavimus mokyklai‚ o tuo pačiu ir pedagogo karjerai. Mokyklos organizacinės struktūros pokyčiai‚ bendras sprendimų priėmimas‚ pastangos paskatinti aktyviau dalyvauti tėvus ir bendruomenę – visa tai verčia švietimo darbuotojus naujai pažvelgti į tai‚ kaip jie turi atlikti savo darbą‚ apmąstyti darbovietės kultūrą. Kad pedagogai galėtų perprasti ir sėkmingai imtis naujų vaidmenų‚ visų lygmenų švietimo darbuotojams būtinas kvalifikacijos tobulinimas.